Naujienos

Autorė: Viltė Žakevičiūtė

Muzikos kūryba domisi vis daugiau moksleivių, ne retas – profesionaliai. Noras kurti muziką ir dalintis ja su kitais yra ne vieno jaunojo kūrėjo svajonė. Jai išsipildyti padeda kūrybos mokytojai, kurių atsidavimas kompozicijos mokymui ir nuolatinis padrąsinimas moksleivių širdyse įžiebia neblėstančią meilę muzikai. Kompozitoriaus kelias nelengvas, tačiau jis ypatingas. Apie kūrybos mokymą ir „Mano natos“ konkursą kalbamės su kompozitore, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos kūrybos mokytoja, Giedre Pauliukevičiūte.

Kompozicijos mokote Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Ar daug mokinių domisi muzikos kūryba?

Tikrai nemažai. Daug mokinių pristato savo kūrybą gimnazijos rengiamame projekte „Kūrybos savaitė“. Jame pasirodo įvairaus amžiaus mūsų gimnazijos mokiniai bei svečiai iš kitų mokyklų. Smagu, kad sulaukdavome ir pradinukų kūrybinių darbų. Suskambėdavo dažniausiai savarankiškai parašyti ir nedidelės apimties instrumentiniai kūrinėliai, kartais ir ne solo. Be „Kūrybos savaitės“ gimnazijoje mokiniai savo norą kurti muziką taip pat turi galimybę reikšti pasirinkę muzikos teorijos specializaciją vyresnėse klasėse. Tuomet jiems tampa privalomos kompozicijos pamokos, kuriose skatinu plėsti muzikinį akiratį bei lavinti vaizduotę komponuojant pačią įvairiausią muziką, taip tikėdamasi palaikyti jų domėjimąsi muzikos kūryba.

Lietuvoje yra nemažai konkursų atlikėjams, tačiau jauniausiems kompozitoriams – tik vienas. Kuo, Jūsų nuomone, yra ypatingas Nacionalinis moksleivių muzikos kūrinių konkursas „Mano nata“?

Manyčiau, jog šis konkursas ypatingas tuo, kad daugeliui moksleivių jis tampa pirmuoju kūrybinių sumanymų išsipildymų lauku, ir tai be galo žavu; galbūt netgi sakyčiau, jog tai bene svariausia dingstis jame dalyvauti. Įsivaizduoju, kaip gera moksleiviams yra išgirsti savo kūrinius atliekamus puikių profesionalių atlikėjų ir dar tokioje ypatingoje muzikinėje erdvėje kaip LMTA Didžioji salė, taip pat išvysti savo kūrybą transliuojamą visos Lietuvos mastu, susipažinti su kitais muzikos mylėtojais ir jaunaisiais kūrėjais iš visos Lietuvos bei išgirsti komisijos patarimus ir komentarus. Tikiu, kad jau vien dalyvavimas „Mano natos“ konkurse jaunąjį kompozitorių įkvepia tolimesniems kūrybiniams ieškojimams, o laimėjimai – tik dar labiau skatina siekti aukštumų.

Neretai muzikos kūryba susidomima gerai įvaldžius kurį nors muzikos instrumentą. Turbūt dažnai moksleiviai patys atlieka savo kurtą muziką? 

Moksleiviai tikrai dažnai pradeda savo kompozicinį kelią nuo kūrinių savo pirmajam instrumentui, patys juos ir atlikdami. „Mano natoje“ esu girdėjusi daug puikių kūrinių, kuriuos savo instrumentu ir atliko patys jaunieji kompozitoriai. Tokie pasirodymai dažnai būna itin šilti ir jausmingi. Tačiau nėra taip, kad jaunieji kūrėjai nesiima kurti instrumentams, kuriais neskambina patys. Esu girdėjusi moksleivių kūrinių pačioms įvairiausioms sudėtims ir būtent netradicinė ar anksčiau nebandyta sudėtis jiems neretai tampa įtaigių, o taip pat originalių kompozicijų atskaitos tašku. Kadangi kompozicijos ugdymo programoje griežtų nurodymų ar apribojimų instrumentinėms kūrinių sudėtims nėra, savo mokinius stengiuosi palaikyti ir skatinti būti drąsiais, eksperimentuoti įvairiais instrumentų deriniais. Prisimenu, kaip dar besimokydama gimnazijoje mano mokinė Augustė Dūdaitė, dabar jau LMTA kompozicijos specialybės studentė, sukūrė labai įdomų kūrinį kameriniam orkestrui, o Brigita Lukoševičiūtė, taip pat mano buvusi mokinė, vienai savo kompozicijai buvo pasirinkusi marimbą.

Atliekant jau parašytą muziką yra viena, tačiau ją sukurti – kita. Atlikėjas neatsako už kompozitorių, bet kompozitorius, parašęs kūrinį, už jį tebelieka atsakingas? Bendradarbiavimas tarp kompozitorių ir atlikėjų yra labai svarbus? Kaip į tai reaguoja moksleiviai?

Apie atlikėjo ir kompozitoriaus bendradarbiavimo svarbą su savo mokiniais kalbamės dažnai. Kviečiu juos kartu bei savarankiškai pasiklausyti po keletą skirtingų muzikantų ar kolektyvų atliekamų kūrinių interpretacijų, o po to pajausti, atpažinti ir aptarti jų skirtumus. Tikiuosi, jog tai parodo, kad koks bebūtų kūrinys, atlikėjo interpretacija gali jį atskleisti visiškai netikėtai. Juk kartais kūryba nesibaigia kūrinio parašymu – kompozitoriui bendraujant su atlikėju gali kilti labai įdomūs sprendimai, kaip kūrinį pateikti arba kaip jį pristatyti klausytojams. Kalbant apie mūsų gimnaziją, jaunieji kompozitoriai ir jų kolegos atlikėjai tikrai nevengia bendradarbiavimo tarpusavy. Šalia savo privalomų kūrinių atlikėjai neretai paruošia ir komponuojančiųjų bendramokslių kūrinius, grodami juos gyvai įvairiuose renginiuose. Kartais tokie bendri darbai išauga ir į stiprią kūrybinę bendrystę, stebinančią produktyviu darbu bei puikiais rezultatais ir ateityje.

Ar kartais tenka paskatinti moksleivius kurti muziką? Jūsų mokiniai būna tvirtai pasiryžę kūrybai?

Tikrai ne visi mano mokiniai kompozicijos darbams turi po vienodai motyvacijos, energijos ar laiko. Tačiau ši disciplina specifinė ir nėra universalių nuorodų, kaip visiems mokiniams palaikyti jų kūrybinę energiją. Jei visus būsimo kūrinio parametrus bei eigą mokytojas nurodytų detaliai, nebeliktų paties mokinio kūrybinio indėlio. Net jei ir vertėtų pirmiausia mokytis komponuoti tvarkingai sudėliojant visus „ingredientus“, kartais tiesiog būtina palikti ir neatsakytų klausimų, kurių atsakymų ieškotų pats mokinys. Tačiau būna ir atvejų, kai belieka tik apdairiai pasiūlyti tinkamiausias išraiškos priemones, jei mokinys jau turi konkrečių norų ar sumanymų. Dažniausiai tokie mokiniai yra pasirinkę muzikos teorijos specializaciją būtent dėl galimybės lankyti kompozicijos pamokas ir mokytis komponavimo.

Esate ir kompozitorė, ir kompozicijos mokytoja. Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti mokant kūrybos?

Turbūt sunkiausias iššūkis – skatinti nepaliauti ieškoti geriausio varianto, nes kartais moksleiviai, pajutę, kad reikia tikrai nemažai dirbti, būti atkakliems ir tikėti savimi, pasiduoda ir nori atsitraukti, kadangi tikėjosi greito sėkmingo rezultato. Todėl siekiu mokyti juos jausti kūrybinio darbo, įkvėpimo ir vaizduotės žaismo pusiausvyrą.

Jūsų mokiniai „Mano natoje“ dalyvavę ne vieną kartą, apdovanoti laureatų diplomais. Ar konkursą galima laikyti švente? Juk sėkmė nepaprastai džiugina!

Žinoma, kad „Mano nata“ yra šventė: ten suskamba tiek daug kūrinių premjerų, susiburia daug kuriančių jaunų žmonių bei mokytojų. Savo kompozicijos mokinius „Mano natoje“ kviečiu dalyvauti kiekvienais metais. Ir ne tik su tikslu laimėti – svarbu ir išgirsti profesionalių muzikantų atliekamą tavo kūrinį, pasiklausyti bendraamžių, vyresnių ir jaunesnių moksleivių kūrybos.

Ko palinkėtumėte būsimų konkursų mokiniams ir jų mokytojams?

Palinkėčiau šaunių idėjų, energijos ir valios jas įgyvendinti.

Parašykite komentarą