Stilių, žanrų, manierų, nuotaikų ir potyrių įvairove Vidmanto Bartulio muzika pranoksta daugelio lietuvių kolegų kūrybą, kaskart stebindama netikėtais posūkiais ir rakursais. Jis galėjo rašyti bet ką – nuo kamerinių miniatiūrų iki operos ir stambių orkestrinių kūrinių, nuo liaudies dainų harmonizacijų iki didžiulių masinių renginių, nuo monumentalaus Requiem iki muzikos mados kolekcijų pristatymams, popdainų aranžuočių ir t.t. Bartulio ankstyvosios kompozicijos išsiskyrė intravertiškumu, kontempliatyvumu, elegiška nuotaika, pabrėžtinu lakoniškumu, poslinkiu minimalizmo link ir dažnai šmėsčiojančiais gamtos įvaizdžiais, būdingais visiems 8-ojo dešimtmečio pabaigoje debiutavusiems kompozitoriams. Didelė teatro kompozitoriaus patirtis vėliau paskatino jį kurti ir režisuoti savo paties „dramas“ – efektingas siurrealistines, makabriškai ironiškas instrumentinio teatro kompozicijas, sukėlusias ažiotažą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Beveik visose savo kompozicijose Bartulis atsigręždavo į pamėgtąją praeities muziką, cituodamas ir perprasmindamas ją paradoksaliuose nūdienos kontekstuose.

Pagal Lietuvos muzikos informacijos centro informaciją (mic.lt)